Pienburniai

„Pienburniai“ pasakoja apie penkis trisdešimtmečius provincijoje. Jie užmušinėja laiką slampinėdami gatvėse, lakstydami paskui merginas, pajuokdami tuos, kurie turi darbus. Draugų grupelę sudaro skirtingi charakteriai – intelektualas, mergišius, rimtuolis, nesubrendėlis ir juokdarys. Šie vaikinai simbolizuoja tuos, kurie atsisako užaugti ir nedrįsta žengti į suaugusiųjų gyvenimus su visomis jo atsakomybėmis ir nusivylimais. Vienintelis Moraldas, Fellinio alter ego, galiausiai pasiryžta išvykti į sostinę ieškoti geresnio gyvenimo.

„Jie sublizga per vasaros atostogas, o visus likusius metus užsiima jų belaukdami“, – taip su ironija Fellinis apibūdina mačistinę grupelę miestelyje, kuris nurodo į jo gimtąjį Riminį. Filmo pavadinimas pažodžiui reiškia „veršiai“, italų kalboje taip apibūdinami slampinėtojai, amžini vaikai be svajonių ir ambicijų, gyvenantys iš tėvų kišenės. Pokarinėje Italijoje išaugus nedarbui toks gyvenimo būdas išpopuliarėjo visoje šalyje.

„Pienburniai“ yra antrasis savarankiškai režisuotas Fellinio ilgametražis filmas, jis pelnė režisieriui pirmąją komercinę sėkmę ir buvo nominuotas „Oskarui“ už geriausią originalų scenarijų. N-13