Kai filmo ,,Pasaulis priklauso man“ režisierė Ann Oren Tokijuje pažvelgė į veidrodį – išvydo otaku kultūros deivę – Hatsune Miku. Ją puošė ilgi, šviesiai mėlyni plaukai, formas pabrėžiantis kostiumas, spalvingas makiažas ir šešiolikmetės mokinukės veido išraiška. Dabar ji – mergina – simuliacija, kurią kuria ir gali sunaikinti patys jos fanai. Tačiau Ann įkūnytos Miku laukė panašus likimas kaip ir visų kitų dievų, neatsakingai nusprendusių įžengti į žemę. Režisierė pasakoja apie neišvengiamą susidūrimą su realybe, ir tikrąją dievų vietą.
Koks buvo jūsų pirmasis susidūrimas su virtualia diva – Hatsune Miku?
Pirmą kartą Tokijų aplankiau 2012-ais, atostogų metu. Apsilankiau Akihabara rajone, kuris yra tikra otaku kultūros „meka“. Pamenu parduotuvę, kurios pirmasis aukštas dedikuotas komiksams, antrasis – manga DVD ir figūrėlėms, trečiasis – kostiumams. Ketvirtajame aukšte buvo kavinė. Užsukau, o ten – virtualios žvaigždės – Hatsune Miku – koncerto transliacija. Atrodė, kad tos parduotuvės lankytojai – kažkokio kulto nariai: visi apsirengę taip pat, su kelnėmis aukštu juosmeniu, piniginėmis ant juosmens, akiniais. Atrodė, kad jie nepratę žiūrėti į akis. Visas dėmesys – manga knygoms, su žmonėmis nekalba. Tačiau išties tai – subkultūra. Prieš kelis metus Niujorke, kur anuomet gyvenau, mane aplankė draugė iš Japonijos. Tuomet ir nusprendėme, apie otaku kultūrą kurti filmą.
Kaip atsidūrėte Japonijoje, persirengusi Miku kostiumu?
Pradžioje su bičiule planavome, kad su kamera tiesiog pasirodysiu Tokijuje, o ji parengs šiokį tokį planą, ir mes „kažką“ padarysime. Apsilankėme aikštelėje, kurioje renkasi įvairiais herojais dekoruotų automobilių savininkai. Ten sutikome ir filme pasirodantį vaikiną, motociklo su Miku lipdukais savininką. Jis tapo mūsų tyrimo guru. Grįžusi į studiją Berlyne supratau, kad yra tiek daug otaku kultūros elementų, kad reikia rasti kažkokią ašį. Hatsune Miku personažas, pačių jos fanų vaizduotės vaisius, tam puikiai tiko. Jie eina net į jos hologramos koncertus! Buvau tikra, kad vakaruose žmonės bus nusiteikę gana kritiškai, sakys, kad tie „pamišeliai“ garbina kažkokį vaizduotės vaisių. Bet tai – tik žingsnis nuo to, kas vyksta likusiame pasaulyje. Hatsune Miku nėra kokia Lady Gaga, Japonijoje ją mėgsta ne visi. Ji siejama būtent su otaku sub-kultūra. Visi interviu ir pokalbiai su fanais, kuriuose bandžiau perprasti tos kultūros sekėjų jausmus, buvo paviršutiniški, baigdavosi postringavimais, kokia miela yra Miku. Pokalbiuose nebuvo jokio gylio. Dirbant su vertėja, supratau, kad ne tik nesuprantu kalbos, bet ir fiziškai žmonės mato mane kaip kažką ,,iš išorės“. Pamaniau, jei persirengsiu Hatsune Miku, iš entuziazmo personažui žmonės labiau atsivers. Vos apsirengusi kostiumą ten tampi žvaigžde.
Per kiek kelionių į Japoniją nufilmuotas šis filmas?
Tris. Japonijoje gyvena filmo prodiuserė, taip pat ir operatorius, tad aš buvau vienintelė keliautoja. Pirmasis tyrimas truko dvi savaites. Antroji kelionė buvo suplanuota iki detalių, su filmavimo lokacijomis bei personažais. Tai ir buvo pagrindinis filmavimas, trukęs apie dešimt dienų. Juostos scenarijus buvo labai atviras. Komanda – operatorius, prodiuserė, vietos prodiuseris ir aš. Makiažu ir kostiumais rūpinausi pati. Norėjau, kad makiažas atrodytų taip, tarsi jį pasidarė pati mergina. Trečioji kelionė buvo skirta keletui reikalingų kadrų bei darbui su vertimu. Nuo pradžios iki galo viskas truko kiek ilgiau nei metus.
Kaip apibūdintumėte šį filmą kitų jūsų kūrinių kontekste?
Vertinat produkcijos biudžetą ir dydį, šis filmas – didžiausias projektas. Pirmą kartą esu savo pačios filme, kas reiškia, kad daug sprendimo galios buvo perleista operatoriui. Paprastai dirbdama su operatoriumi stoviu greta, atidžiai seku, kas vyksta ekrane. Šiame filme šiek tiek persipynė mano asmeninė ir herojės istorija. Be to, anksčiau nedirbau su dokumentika, tai buvo nauja teritorija. Paprastai dirbu su idėjomis, stengiuosi jas iki pilnumos įgyvendinti. Kartais jos tampa filmais, kartais – instaliacijomis.
Įdomu, kad Hitsune Miku filme – vakarietė, kad ji – tikras žmogus. Kiek toje herojėje yra jūsų pačios?
Mąsčiau apie tai, koks turėtų būti mano personažas. Dauguma anime ir manga herojais persirengusių otaku subkultūros atstovų realybėje jaučiasi nesaugūs. Pagal planą filme turėjau sakyti tai, ką interviu metu man sakė žmonės. Tačiau, filmuojant buvo daug improvizacijos, supratau, kad kažkuriuo metu vis vien išryškėja mano asmenybė. Kartais tiesiog pamiršdavau, kad dėviu kostiumą. Niekas filmavimo metu nevyko pagal planą, tačiau dokumentiniame pasakojime tai – labai gerai. Buvau nusivylusi, kad Hatsune Miku fanai man neatskleidžia savo jausmų, kad tame garbinime nėra seksualumo, kad filmo herojus vyras manimi visiškai nebuvo susidomėjęs. Manau, kad mano režisūriniai nusivylimai, buvo žmogiški, tikri. Montuojant supratau, kad už herojės negaliu pasislėpti. Tai – pusiau aš, pusiau sukurtas personažas. Filme vairuotojas man drėbteli, kad darau jam gėdą, nes tikri persirengėliai profesionalai gatvėmis nevaikšto, jie – studijose, kaip tikros žvaigždės. Visa tai kėlė tikrus jausmus. Kartais atrodė, kad tas ryšys tarp jo ir manęs tarsi kokia bloga santuoka. Jei nori, kad auditorija tavimi patikėtų, į pasakojimą turi įpinti kažką tikro.
Įdomus jūsų herojės ir moters, kuri moko ją kalbėti aukštu balsu, santykis. Įdomi ir dinamika su psichoterapeute…
Moteris, juostoje mokanti išsireiškimų iš paklusnumo teatro repertuaro, užsiima aktorių parengimu. Ji – draugų draugė, vaidybos profesionalė, tačiau į reiškinius, susijusius su otaku kultūra, žiūri be kritikos. Norėjau paliesti psichologinį otaku kultūros aspektą. Ieškojome terapeuto, kuris sutiktų, kad į kabinetą ateičiau persirengusi Hatsune Miku. Lengva nebuvo, ne vienas terapeutas, išgirdęs apie tokį prašymą, pasijuto nejaukiai. Tačiau psichologei, kurią matome filme, toks scenarijus pasirodė įdomus. Ji rengia tyrimą apie otaku kultūrą, tas pasaulis jai artimas. Į mane ji žvelgė taip, tarsi būčiau koks vienaragis. Filmuojant net paprašė pasimatuoti Miku kostiumą. Ta scena nėra surežisuota. Ši reakcija daug ką pasako – daugiau nei atsakymas į bet kurį klausimą.
„Pasaulis priklauso man“ – dokumentinis filmas su vaidybos elementais, doku-fikcija. Kaip vystėsi jo herojai bei scenos?
Pradžioje tai buvo video projektas, mažiau – istorija. Svarbiausia buvo „surinkti“ esminius pasakojimo momentus. Norėjau, kad herojė galiausiai susidurtų su realybe. Planuojant galvojau apie scenas, ir ką žmonės jose darys. Tačiau jie niekuomet nedarė to, ką maniau, kad darys. Daug kas gimė montuojant. Manau, kad dokumentika labai įdomus ir madingas žanras, dabar visi kuria doku-fikcijas. Šiame filme analizuojama post-realybė, fantazija. Filmo herojai, Miku fanai, gyvena šia akimirka. Norėjau rasti režisūrinę formą, kuri atspindėtų otaku kultūros atstovų mentalitetą. Dokumentiniai filmai šiaip ar taip yra surežisuoti. Nuo tos akimirkos, kuomet į ką nors nukreipi kamerą – tikrovė subjektyvi. Leidau sau daugiau kūrybinės laisvės, nors daug kur toks filmas nebūtų laikomas dokumentika. Tikiu, kad menuose, o taip pat ir daugelyje festivalių žmonės supranta poreikį tyrinėti žanrų ribas.
Kuo skiriasi santykis su fantazija atspindimas filme, otaku kultūroje, nuo santykio su fantazija vakaruose? Vairuotojas filme kalba apie vaizduotę ir tikrovę. Ar tai – tikra atskirtis, o gal tik įsivaizduojama?
Hatsune Miku ir otaku fenomenas – tik mažas perdėjimas to, ką matome vakaruose. Otaku kultūros atstovai yra socialiai keisti, Miku yra savotiškas jų angelas. Ši situacija nelabai skiriasi nuo, tarkime, futbolo fanų, kuriuos vienija legenda. Legendos mus apjungia į bendruomene, grupę. Kim Kardashian puikiai supranta kaip veikia medijos, turi net makiažo liniją, skirtą Instagram‘ui. Nepaisant to, ar ji mums patinka ar ne – ji šiuolaikiška žvaigždė, sugebanti tiek laiko išlikti akiratyje. Otaku kultūra – labai infantili, joje nėra seksualumo. Buvau pietų su kitais personažų įkūnytojais. Labai nustebau, nes jausmas buvo lyg kokiame vaikų darželyje.
Ar yra koks nors archetipas, mito herojus, į kurį Miku būtų panaši?
Jėzus. Jeruzalėje pristačiau filmo instaliacijos versiją, joje buvo daugiau fanų animacijos. Kambarys, esantis netoliese raudų sienos, buvo pilnas monitorių. Gyvename eroje, kai daug žmonių nebėra religingi, bet mums vis vien reikia kažko, į ką galėtume tikėti. Įpročiai, religiniai objektai mums padeda atsipalaiduoti. Jie suteikia „valdovą“. Taip nesijaučiame turintys per daug pasirinkimų. Per tas idėjas žmonės buriasi. Tai dažnai siejasi su pop kultūra, diktuoja pokalbių temas. Hatsune Miku veikia kaip bet kuris kitas dievas. Fanai jai išleidžia tiek daug pinigų ir laiko!
Kas sukūrė pačią Miku?
Kompanija Crypton Future Media sukūrė sintezatorių pavadinimu vokaloidas. Japonijoje labai populiaru produktų populiarinimui naudoti dar ir kokį norsa personažą. Taip gimė Hatsune Miku, kuri greitai tapo absoliučiu hitu. Nors kompanijai priklauso jos autorinės teisės, Miku dainas ir muziką gali kurti bet kas, turintis sintezatorių. Vienas Miku fanas sukūrė net animacijos programą, pavadinimu Miku Miku Dance (MMD). Ją matome ir filme. Ta programa prieinama visiems, lengvai perprantama, paremta kūrybiniu bendradarbiavimu. Kažkas sukuria Miku apdarus, kažkas – judesį ir muziką. MMD filmai publikuojami youtube kanale, o jų titruose įvardijami visi kūrėjai. Tai, kad kompanija vartotojams leidžia deivę kurti patiems – puiki marketingo strategija, bet kartu ir puikus būdas skatinti kūrybiškumą.
Kitas įdomus Miku fenomeno aspektas – jos išnykimo, mirties galimybė. Kaip ta mintis atsispindėjo jos fanų kūryboje?
Buvo labai įdomu versti Miku dainas, jos daug ką pasako apie fanų pasaulį. Tuose tekstuose nemažai vienišumo, vienišos deivės tematikos. Tai matome ir vaikų anime filmuose. Juose neretai yra koks herojus – vaikas, kuris išgelbėja pasaulį. Vaikai su jais susitapatina. Hatsune Miku – tarsi femme fatale, egzistuoja ant išnykimo ribos, simuliacija. Atsargiai rinkau dainas, iš kurių sudarytas visas filmo užkadrinis tekstas.
Kaip apibūdintumėte ryšį tarp herojės ir jos kūrėjo?
Miku – deivė, tačiau ją kontroliuoja fanai. Jie Miku skiria daug resursų, o ji jiems teikia džiaugsmą. Herojės dainų žodžiuose atsispindi kontrolė. Tai įgalina jos gerbėjus. Japonijoje tas santykis atsispindi daug kur. Paklusnumo spektaklio metu filme tarnaitės su šeimininku žaidžia žaidimus. Eilės, kurias bando išmokti filmo herojė yra skirtos būtent toms tarnaitėms: „Ar norite pieno į kavą? Kiek norite meilės?“
Kodėl filmas vadinasi ,,Pasaulis priklauso man“?
Tai – viena iš Miku dainų. Man atrodė, kad tas pasaulis visiškai valdomas fantazijos, todėl toks pavadinimas labai tinkamas. Instaliacijoje ta pačia tema norėjau pabrėžti kūrybinio bendradarbiavimo svarbą, tad jos pavadinimas – ,,Pasaulis priklauso mums“.
Kalbino Simona Žemaitytė