Vieno susitikimo metu draugė netikėtai paklausė: „Urte, kodėl tu pieši?“. Susimąsčiau. Prisimenu, nuo pat mažens siekiau ryšio su mane supančiais žmonėmis. Bandydavau susibendrauti, tačiau vis nepavykdavo. Nemokėdavau. Likdavau nuošaly ir su laiku vis stipriau jausdavau, jog niekas iš tiesų nemato, kas aš esu; ir vis dėlto, kokie esame vieni į kitus panašūs! Buvau aštuntoje klasėje, kai mane išmetė iš mokyklos, nes neišlaikiau matematikos egzamino. Gavau lygiai 0. Kitą dieną tiesiog pasiėmiau popieriaus, dažų ir pradėjau tapyti. Vėliau radau naują vietą mokslams tęsti, susipažinau su naujais žmonėmis, menininkais, su kuriais pradėjome drauge dirbti. Visados jaučiau viduje slypintį p a s a u l į ir šiandien džiaugiuosi, kad jis „sprogo“, laisvai liejasi ir galiu juo dalintis su kitais. Manau, kurti reikia ne tam, kad pasirodytum, kaip sugebi kažką daryti, bet tam, kad atvertum, parodytum širdį ir pajaustum bendrystę su žmonėmis; dalintumeisi, įkvėptum, susitiktum, būtum.
Stebėdama aplinką, supančius žmones, save ir savo gyvenimą, prisikaupiu tiek daug patirties – elementų, kuriuos permąsčiusi palieku popieriaus lape. Būti čia ir dabar, mėgautis tuo, kas duota – gera ar bloga – visa širdimi yra gyvenimo prasmė ir laisvė.