„Skalvijos“ galerijoje nuo gruodžio 20 d. iki sausio 3 d. bus eksponuojama Eglės Laurinavičės fotografijų paroda „Atmerk akis“.
Kalbėdami apie Lietuvą, visuomet su lengvu pasididžiavimu galime kalbėti apie fotografiją. Velniop ekonomiką, gamtos stebuklus ir debesis raižančius statinius – be jokių išlygų ir kuklumo žinome, kad čia būta talentų. Nuo Lietuviškosios fotografijos mokyklos iki didžiausių jos kritikų, klasikų sąrašas plečiasi bene kasmet. O aš sau tyliai ieškau kažko, pats iki galo nesuprasdamas, ar pajėgsiu rasti. Ieškau tylos ir intymumo. Ne skausmų, krečiančių visą pasaulį, bet laimės, krečiančios vieną – dvi širdis, ir tiek.
Be klasikų, mielas žiūrove, mes turime ir tų tyliųjų. Jie šiek tiek slepiasi. Bėga kasdien tom pačiom gatvėm, brūkšteli mus švarko atlapu, puse lūpų atsiprašo ir bėga toliau. Jie valgo ten, kur valgome mes, jų namuos taip pat kartais vysta gėlės. Jie kartais nori užkalbinti pakeleivį lifte net nežinodami, kad pakeleivis nori užkalbinti juos. Tie žmonės jie jautrūs. Jie laimę randa naktį supdami neramų vaiką, ir toji laimė yra tokia stipri! O jie tiesiog supa vaiką.
Eglės Laurinavičės fotografija persmelkta kasdienybės poezija. Toji tyla ir ramuma, gaubianti kiekvieną jos vaikų gyvenimo akimirką, yra neatskiriama nuo mamos žvilgsnio. Tokia perspektyva pribloškia ir neapleidžia, bet kur kas labiau mane sukrėtė autorės nuoširdumas. Socialinių tinklų ir beveik nepakeliamai visas erdves užpildžiusios fotografijos siunčiama žinia apie tobulą gyvenimą aplenkia šiuos darbus. “Pradėjau svajoti apie darbus, o ne apie atvirukus.” Čia yra ašarų, gilaus liūdesio ir juoko. Kiekvienas jausmas, kuris mums duotas, trumpam mirkteli vaikų akyse. Ar jis pačių vaikų, ar mamos išgyventas? Ir štai čia atpažįstame tą tikrą, autentišką gyvenimo tobulybę. Galimybėje pašokinėti ant lovos. Galimybėje paverkti ar, nors dienai, tapti kariu.
Džiaugsmas čia tikras, tačiau, po galais, ir skausmas taip pat.
Romanas Naryškin