Kurdamas filmą „Duokit laisvę“, režisierius Kirillas Mikhanovsky į mikroautobusiuką, lekiantį 60 km per valandą greičiu per Milvokio miestą Amerikoje, sugebėjo susodinti ne tik dvylika aktorių, bet visą filmavimo komandą. Lengva nebuvo, tačiau rezultatas – pasaulinės premjeros Sandanso ir Kanų kino festivaliuose bei kritikų ir žiūrovų liaupsės.
Į jokius rėmus netelpantis kino juostoje nufilmuotas filmas „Duokit laisvę“ Lietuvos kino teatruose startuoja rugpjūčio 2 d., o mes pateikiame interviu su režisieriumi Kirillu Mikhanovsky tiesiai po filmo premjeros šių metų Kanų kino festivalyje. „Duokit laisvę“ rodo vieną dieną iš pagrindinio veikėjo – neįgaliesiems skirto autobusiuko vairuotojo – gyvenimo. Vikas (vaid. Chrisas Galustas) – emigrantų sūnus, gyvenantis Milvokyje, JAV. Vaikinas besąlygiškai padeda visiems, už ką jaučiasi atsakingas: ir savo kuoktelėjusiam seneliui, ir mamai pianistei, ir trenktai merginai, nekreipiančiai dėmesio į jo jausmus, ir net būriui seniokų, vėluojančių į kapines palydėti draugę amžino poilsio. Visos šios neįtikėtinos istorijos atėjusios iš režisieriaus Kirillo Mikhanovsky patirties – iš Rusijos į JAV emigravęs jis pats dirbo tokio autobusiuko vairuotoju.
– Kas gimė pirmiau – istorija ar veikėjai?
– Pirmiausia buvo darbas. 1990-aisiais atvykau į JAV studijuoti. Vienas mano pirmųjų darbų čia buvo socialinio transporto neįgaliesiems vairavimas. Šis darbas turėjo daug linksmų, jaudinančių, nuostabių, širdies gelmes liečiančių istorijų. Sutikau daugybę nuoširdžių ir laimingų žmonių. Ir tai buvo pradinis filmo taškas. Taip gimė scenarijus su juokingiausiais personažais, kuris sujungė komediją su detektyvu, meilės istoriją su „kelio“ filmu pagrindiniam veikėjui visą dieną vairuojant autobusiuką.
– Kaip jums filme pavyko sukurti tokią natūralią chaoso atmosferą, nesugriaunant viso filmavimo proceso? Filmo veiksmas trunka vieną dieną, vaidina dvylika aštuoniasdešimtmečių, žmonės neįgaliųjų vežimėliuose, kalbama keliomis kalbomis.
– Kai pradėjome kurti „Duokit laisvę“, žinojome, kad norime, jog filmas sprogtų nuo gyvenimo, būtų bekompromisiškai autentiškas. Norėjome, kad jis taptų Milvokio – paprasto JAV miesto, kuris įkvėpė filmą, – atvaizdu su vietiniais neprofesionaliais aktoriais. Tokiu būdu mes iš tikrųjų susikūrėme daugybę iššūkių, susijusių su darbu su angliškai nekalbančiais aštuoniasdešimtmečiais, žmonėmis su negalia, daugiatautėmis vietinėmis bendruomenėmis ir keletu aktorių iš Rusijos (tik pagalvokite apie visas vizas, keliones, tvarkaraščius). Situacijos nepalengvino ir filmavimas žiemą keliose lokacijose, itin riboti ištekliai, minimalus pasiruošimo ir filmavimo laikas. Prie visko pridėkime mikroautobusiuką – pagrindinę filmavimo vietą – su viduje susigrūdusiais aktoriais ir filmavimo komanda, lekiantį 60 km per valandą greičiau per vieną labiausiai socialiai susiskaldžiusį miestų Amerikoje.
Visgi, visa tai buvo vienintelis tinkamas būdas kurti „Duokite laisvę“. Ir dėl to tas chaosas gavosi toks natūralus, o filmas – tikras. – Kodėl filmą pavadinote „Duokit laisvę“?
– Kodėl filmą pavadinote „Duokit laisvę“?
– Šis filmas iš principo yra apie amerikietišką svajonę. Tiek daug žmonių sako, kad ji jau mirus. Kaip taip gali būti? Dažnai būna, kad filmo kūrimo procesas jau įpusėjęs, o pavadinimo dar nėra. Taip buvo ir mums. Sėdėjome kavinėje ir atėjo vaikinas su užrašu „Give me liberty“ bei Laisvės statula užrištomis akimis ant marškinėlių. Čia yra garsios vieno Amerikos tėvų Patriko Henry kalbos ištrauka – „Give me liberty or give me death“ (ang. „Duokit laisvę arba mirtį“). Manoma, kad ši frazė įkvėpė Jungtines valstijas, tuomet buvusias Britų imperijos dalimi, kilti į kovą už nepriklausomybę. Tai – amerikietiškos svajonės pagrindas, nes už visa ką svarbiausia žmogui būti laisvam.
– Taigi „Duokit laisvę“ nagrinėja amerikietiškos svajonės koncepciją. Kurdamas filmą galvojote apie šią temą, ar labiau norėjote papasakoti konkrečių veikėjų istoriją?
– Esu apsėstas šiuo klausimu, nes įsiuntu, kai žmonės sako, kad amerikietiškos svajonės idėja yra mirusi. Kas yra amerikietiška svajonė? Šiame filme nekalbame apie politiką. Bet man patinka, kad tam tikri politiniai klausimai yra paliečiami netiesiogiai. Man, amerikietiška svajonė nėra tai, kas čia (Amerikoje – aut. pas.) laukia. Amerikietiška svajonė yra tai, ką žmonės, atvykstantys į Ameriką, atsiveža. Man tai yra Amerikos svajonė. Taigi, jei jūs atėjote čia ir sakote, kad amerikietiška svajonė dingo, tada jūs patys neatsivežėte. Kadangi amerikietiška svajonė yra mirusi, jei tik ji mirusi jūsų viduje. Ji nesėdi laukdama, kol bus sugauta.