Per pasaulį keliaujanti režisierės Marijos Kavtaradze intymi meilės istorija „Tu man nieko neprimeni“ jau
kitą savaitę, rugsėjo 22 d., atkeliauja į Lietuvos kino teatrus. Filme šiuolaikinio šokio šokėja Elena sutinka
gestų kalbos vertėją Dovydą ir jų platoniški santykiai pamažu virsta romantiniais. Kai Dovydas atskleidžia
esantis aseksualus, jiedu pasiryžta savojo intymumo ieškoti drauge.
Prieš nacionalinę filmo premjerą režisierė Marija Kavtaradze pasakoja apie filmo atsiradimą, netobulus
žmones ir jų santykius, užburiančią istorijos veikėjų tarpusavio chemiją ir išduoda, kuris paprastas
klausimas žiūrovams po filmo jau niekada nebebus toks, koks buvo.
Marija, apie ką tau pačiai yra filmas „Tu man nieko neprimeni“?
Apie meilę, žinoma (šypsosi). Bet meilė – labai plati tema, o šiuo filmu norėjau panagrinėti mūsų įsivaizdavimus ir
nuostatas apie tai, kaip neva turėtų vystytis meilė ir santykiai. Tad man šis filmas – apie santykius ir istorijas, kurios
nebūtinai telpa į rėmus ir nebūtinai atitinka mūsų ar kitų lūkesčius. Kito žmogaus lūkesčių, beje, mes irgi dažnai
nežinome, tik bandome įsivaizduoti pagal save. O tuomet ir pasimato, kaip tą meilę sunku įsileisti, kai galvoje jau
yra nugulę daugybė susikurtų įsivaizdavimų.
Filmas taip pat yra ir apie skirtingus fizinius poreikius. Apie tai, kaip jie gali veikti ir mūsų santykius su kitais
žmonėmis, ir net mūsų pačių santykį su savo kūnu. O taip pat apie romantikos lūkesčius, lyčių vaidmenis ar poreikį
būti atlieptiems per aistrą ir seksą. Ir, svarbiausia, filmas yra apie savęs priėmimą ir sąžiningumą su savimi ir kitais.
Kaip gimė ši meilės istorija ir kada, tau ją bevystant, joje atsirado aseksualumas?
Aseksualumas man jau seniai buvo įdomus – daug skaičiau apie tai, ilgai nešiojausi mintyse. Man atrodo, ši tema
labai gražiai atskleidžia, kokie skirtingi mes visi esame. Apskritai kūniškumo temoje labai daug visko telpa – ne
vien kalbant apie seksualumą ar tai, kaip jis santykiuose kuria intymumą, bet ir apie mūsų pačių santykį su savo
kūnu. Jis, pavyzdžiui, gali būti mūsų nepasitikėjimo šaltinis.
Tad galiausiai supratau, kad tai bus meilės, santykių istorija apie personažus, kurie patys ir jų poreikiai yra labai
skirtingi, bet vienodai svarbūs. Jie mėgina atspėti vienas kito poreikius ir kiekvienas siūlo tai, ko patys galbūt iš
tiesų visai nenori. Na, o pagrindinis filmo veikėjas yra net ne jie, bet jų santykiai.
Ištikimybės, vyriškumo, pavydo sąvokoms filmo veikėjai turi atrasti ir suteikti savo pačių prasmes. Tad ir
žiūrovai turi progą permąstyti daugybę „savaime suprantamų“ dalykų?
Tikrai taip. Jų santykiai man buvo galvosūkis, matematinis uždavinys, kurį turėjau išspręsti. Todėl rašydama
scenarijų ir pati sau turėjau permąstyti viską, ką iki šiol galvojau apie santykius, suabejoti viskuo, kas yra „savaime
suprantama“ ir nusistovėję.
Man atrodo, kad ir istorijose, ir mūsų galvose tiek daug klišių yra ne todėl, kad toks yra gyvenimas, o todėl, kad
nuolat girdime pasakojant apie tuos pačius dalykus. O aš noriu ekrane matyti įvairius žmones ir santykius. Man
nusibodo visur matyti vieną ir tą patį žmonių gyvenimo būdą. Filme nėra nieko, ko negalėtų nutikti – gyvenime
nutinka visko.
Ir kino kritikai, ir žiūrovai sutartinai kartoja, kad ryšys, chemija tarp pagrindinių veikėjų – tiesiog
užburiantys. Kaip tau tai pavyko?
Nes Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas yra puikūs aktoriai! Jau per pirmą susitikimą su jais pajutau, kad mums
trims bus smagu kartu dirbti. Ir tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl būtent juos pasirinkau vaidinti
pagrindinių veikėjų porą. Manau, iš ten ir atsirado chemija. Paprasti, dažnai net buitiniai dalykai padeda sukurti tai, ko kartais nenusakysi žodžiais. Tam, kad chemija – o ypač tokia, kokią kūrėme šiame filme – atsirastų, visi turi
jaustis saugūs.
O po atrankos mes turėjome daug laiko – dvejus metus. Tad vis grįždavome, improvizuodavome ir tai mane
įkvėpdavo pagal juos paryškinti ar pakeisti kai kurias detales. Greta ir Kęstutis įnešė labai daug savo kūrybos. Jie,
būdami labai skirtingi, kartu turi kažką bendro – jie yra nuostabūs partneriai filmavimo aikštelėje.
Filmas priverčia žiūrovą įsilieti į personažų intymumą – kartais pasijunti, lyg būtum tame pačiame
kambaryje. Tačiau kartu išlaikoma pagarba. Kaip tau pavyko išlaikyti tokį balansą? Kaip manai, ar
moteriškas žvilgsnis tau padėjo istoriją papasakoti su pagarba jų intymumui?
Intymiose scenose man buvo įdomiau gilintis į jausmus, o ne jas erotizuoti. Jaučiausi artima savo personažams ir
ne stebėjau juos iš šono, bet tiesiog kartu su jais leidau laiką. Be to, visos scenos, taip pat ir intymios, filme yra dėl
tam tikros priežasties, kiekviena atlieka savo vaidmenį. Jos visos man padėjo papasakoti istoriją apie jų santykius.
Kurdama daug galvojau apie moteriškąjį ir vyriškąjį žvilgsnius. Net filme apie tai tam tikra prasme kalbama.
Vyriškas žvilgsnis yra tai, ko Elena labiausiai pasigenda – ir tai susiję net ne su pačiu seksu, o jos noru jaustis
geidžiamai.
Filmui keliaujant per pasaulį jau susitikai su daugybe žiūrovų. Kokie jų įspūdžiai tau labiausiai įsiminė?
Gavau labai daug komentarų ir net asmeninių žinučių, kad žmonės pasijuto suprasti ir todėl filmas juos stipriai
sujaudino. Man tai – vienas gražiausių įvertinimų. Filme save atpažįsta įvairiausi žmonės, buvę įvairiausiuose
santykiuose. Ir jie atvirai su manimi dalinasi ne vien savo įspūdžiais apie filmą, bet dar ir ima pasakoti apie
savuosius santykius. Tad šiuo laikotarpiu išklausau labai daug asmeninių istorijų apie meilę ir seksą (Marija
šypsosi).
O dar įdomu ir visai juokinga tai, kad nemažai žiūrovų įsiminė ir save atpažino epizoduose su „McDonald’s“. Daug
kam po filmo kvietimas „einam į „McDonald’s“?“, matyt, įsigis naujų prasmių (juokiasi).
________
Filmas „Tu man nieko neprimeni“ nuo pasaulinės premjeros ir geriausios režisūros apdovanojimo prestižiniame
„Sundance“ (JAV) festivalyje jau apkeliavo tarptautinius Stambulo (Turkija), Sidnėjaus (Australija), Karlovi Varų
(Čekija), Taipėjaus (Taivanas), „Atlantidos“ (Maljorka, Ispanija), „Naujųjų horizontų“ (Vroclavas, Lenkija), Durbano
(Pietų Afrikos Respublika) kino festivalius, taip pat artimiausiu metu keliaus į Helsinkyje (Suomija) vyksiantį
tarptautinį kino festivalį „Love and Anarchy“, BFI Londono kino festivalį ir tai – tik pradžia. Filmas yra Lietuvos
pretendentas siekti „Oskaro“, o Europos kino akademija jį atrinko į kūrinių, besivaržančių dėl Europos kino
apdovanojimų nominacijų, sąrašą.
Ko gero, laukiamiausią šių metų lietuvišką filmą Lietuvos kino teatruose bus galima pamatyti jau nuo rugsėjo 22 d.
Lietuviškas filmo anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=Ky_I3UnalPw. Filme „Tu man nieko neprimeni“
pagrindinius vaidmenis atlieka Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas, filmo režisierė Marija Kavtaradze taip pat yra
ir jo scenarijaus autorė, filmo operatorius: Laurynas Bareiša, dailininkė: Sigita Šimkūnaitė, prodiuserė: Marija
Razgutė („M–Films“). Filmo gamybą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, jis kuriamas bendra gamyba su
Ispanija ir Švedija.
Šis filmas – antrasis Marijos Kavtaradze pilnametražis darbas. Jos pirmojo kūrinio „Išgyventi vasarą“ (2018 m.)
tarptautinė premjera įvyko Toronto kino festivalyje, o vėliau, pelnęs pripažinimą ir namie, filmas apkeliavo daugybę
tarptautinių festivalių, pelnė publikos ir žiuri apdovanojimų, jo rodymo teises įsigijo nemažai užsienio televizijų ir
namų kino platformų.
Apie „M–Films“
2008 m. įkurta kino gamybos kompanija „M–Films“ prodiusuoja vaidybinius bei animacinius filmus, kurie sėkmingai
pristatomi svarbiuose tarptautiniuose kino festivaliuose, ne vienas jų apdovanotas Nacionaliniais Lietuvos kino
apdovanojimais bei „Sidabrinėmis gervėmis”. Kompanija prodiusuoja jaunosios kartos Lietuvos režisierių – Marijos
Kavtaradzes („Išgyventi vasarą“, „Tu man nieko neprimeni“), Andriaus Blaževičiaus („Šventasis“, „Bėgikė“), Karolio Kaupinio („Nova Lituania“), Vytauto Katkaus („Uogos“) – filmus, o taip pat dirba su tarptautinės bendros gamybos
projektais.