Nuo balandžio 4 d. „Skalvijos“ bufete pradeda veikti Antano Jasenkos paroda „Daikto genezė“, kurioje pristatomi aliejinėmis pastelėmis sukurti darbai. Paroda veiks iki balandžio 30 d.
Paprastai menotyroje ir filosofijoje daikto, objekto, prasmės ir turinio paviršiai nagrinėjami iš fenomenologijos perspektyvos. Tarsi jie visada kažką slepia ir tai, žinoma, reali analizės galimybė, ypač mūsų psichologiniame amžiuje. Rečiau paviršiai paliekami patys sau – tai irgi galimybė vos ne su banalumo ženklu. Man regis nei viena iš šių galimybių netinka Antano atveju, nes kiti jo darbų ciklai rodo gausią figuratyvinio naratyvo paletę arba aiškias abstrakcijas. Tad šita paroda reikalauja kitokio perskaitymo, nelyg dantiraščio dekodavimo. Manding kalba sukasi apie transcendenciją! Štai ir germanų kalbose žodis paviršius turi priešdėlį, kuris žymį vertikalę, pakylėjimą virš esaties. Dar prisiminus ir kantiškuosius epitetus, šią transcendencija galima būtų pavadinti ne tik gryna, bet net ir raina. Antano Jasenkos puantilistinė transcendencija turi savo ritmiką ir nuotaiką, kuri podraug mažorinė ir minorinė. Galbūt sutapimas, bet šiandien, kai kyla karas ir daiktiškasis pasaulis netenka savo svorio, šitie raini paviršiai ypatingu būdu prabyla apie gyvenimą ir mirtį, džiaugsmą ir skausmą.
Filosofas, teologas Ervinas Koršunovas