Lapkričio 14 dieną, Strasbūre buvo paskelbti LUX kino apdovanojimų laimėtojai. Dalinamės šių metų LUX Filmų Prizo ambasadorės Martynos Ratnikaitės įspūdžiais iš apdovanojimų teikimo ceremonijos Europos Parlamente.
LUX filmų prizas? Bei keli pasvarstymai apie Europos diagnozę.
Prieš sėsdama į 3G, šįkart keliaujantį link oro uosto, į savo visiškai ne rimtai atrodančią rožinę kuprinę įmetu labai rimtai nuteikiančią mažą pilką suknelę – dienotvarkėje parašyta, jog iškart po spaudos konferencijos Europos Parlamente (įsikūrusiame Strasbūre ir labai primenančiame vietą iš Kafkos novelės arba Žvaigždžių Karų senatą. Žinoma, ne Palpatine laikais) manęs lauks Lux Filmų Prizui skirtas kokteilių vakarėlis. Būti niolikos ir tapti ES Parlamento įsteigto filmų prizo ambasadore yra, švelniai tariant, keista, vis dėlto, vos po kelių valandų lėktuve ir dar tiek pat traukinyje Paryžius-Strasbūras išties randu save (ir savo suknelę) kokteilių vakarėlyje, kartu su rimtai atrodančiais smokingais ir kostiumėliais. O, mainais į vizitinę kortelę, tenka įjungus rimtą veido miną prisistatyti ambasadore.
LUX Filmų Prizas arba, išvertus iš lotynų kalbos, Šviesos Prizas – tai Europos Parlamento 2007 m. įkurtas apdovanojimas, skirtas kinui, iliustruojančiam europietiškų vertybių universalumą, kultūros įvairovę bei įnešančiam įžvalgų į diskusiją apie Europos kūrimo procesą. Taip pat tai – būtinoji pagalba filmams pereiti valstybių sienas (ES šalyse organizuojamos nemokamos peržiūros; trys finaliniai filmai išverčiami į 24 oficialias Sąjungos kalbas, o laimėtojas pritaikomas klausos ir regos negalią turintiems žiūrovams) bei kalbėti apie Europos problemas iš europiečių perspektyvos. Ir, jei tai skamba kaip utopinė karščiuojančio idealisto klejonė, turiu priminti, jog už jau daugiau nei pusę amžiaus veikiantį projektą, vardu Europos Sąjunga, visą atsakomybę taip pat galima suversti grupelei fantazuoti mėgstančių dėdžių.
Bet kuriuo atveju teigti, jog LUX yra vienintelis pasaulyje Parlamento skiriamas filmų prizas, yra šioks toks nukrypimas nuo tiesos, nes, visų pirma, tai – politinis apdovanojimas. Ar, tiksliau, Europos Parlamento naudojamas įrankis, įgalinantis saulėgrąžų gliaudymą pakeisti į bandymą išgliaudyti filmų kalbą ir surasti atsakymus į Labai Didelius Klausimus. Arba bent jau susimesti daiktus į kurpinę ir leistis jų ieškoti. Gaunu progą padaryti būtent tai – persėdimo Paryžiuje metu matau iš La Monde viršelio į mane žiūrinčią susirūpinusią Theresa May, pakelėse elgetaujančius Sirijos pabėgėlius ir už tūkstančius žodžių iškalbingesnį Frexit grafitį. Vis dėlto daug baisiau suprasti, jog, net sėdint pačioje Europos širdyje, niekas negali pateikti patogių ir universaliai pritaikomų atsakymų. Pasirodo, kad Europos Sąjunga nėra greito maisto restoranų tinklas.
Vis dėlto, klibant Europos Projekto naratyvui, filmai gali tapti vieninteliu likusiu būdu (susi)kalbėti ir išsiaiškinti, kaip turėtume elgtis esamojo laiko realybėje. Todėl čia į pagalbą pagaliau ateina trys 2018 m. LUX Filmų Prizo finalistai – islando Benedikt Erlingsson dramatiška komedija apie klimato kaitą Woman at War, serbės Mila Turajlic dokumentinė juosta The Other Side of Everything, pasakojanti skaudžią Jugoslavijos istoriją bei austro Wolfgang Fischer drama Styx, pabėgėlių gelbėjimo moralinę dilemą perkelianti tiesiai į vandenyną. Visus šiuos filmus vienija stiprios protagonistės ir temos, kurias gvildenant mintyse turėtume girdėti nuolatos tiksintį laikrodį.
Šiek tiek spaudos konferencijos nuotrupų ir aklas pasimatymas su režisieriais
Kanų Kritikų Savaitėje debiutavęs Woman at War pasakoja 50-metės islandės Halla istoriją, kurios tikslas – išgelbėti Žemę – pateisina radikalias priemones – eko-terorizmą. Kariaujanti moteris yra pasiryžusi sabotuoti gamtą naikinančios įmonės veiklą, tol, kol ją pasiveja asmeninė dilema, ukrainietės našlaitės įsivaikinimo pavidalu. Filme, anot režisierius, nėra sekso, ginklų ir smurto, o tik keli maži lašeliai kraujo, vis dėlto tai – be galo įtempta ir (netikėta, bet) labai labai juokinga juosta, primenanti, jog tai, kaip yra pasakojama istorija, gali būti daug svarbiau, nei tai, apie ką ji. Atsiimdamas pagrindinį LUX Filmų Prizo apdovanojimą, kūrėjas teigė, jog gegužės mėnesį vyksiančiuose Europos Parlamento rinkimuose politikai ir rinkėjai turės būti itin drąsūs – globalinės klimato krizės akivaizdoje, atstovams teks žadėti nuolatinį visko mažėjimą. Galbūt šįkart mažiau yra daugiau? Bet kuriuo atveju, Benedikt Erlingsson nuomone, filmas gali tapti wake-up call pačiai galingiausiai kada nors Žemės paviršiumi vaikščiojusiai kartai, kurios valioje atsidūrė visos planetos likimas.
Styx – tai istorija apie paramedikę Rieke, tyrinėti retų augalų rūšių jachta keliaujančią į atokią salą Atlanto vandenyne. Ramus siužetas netikėtai pavirsta į įtampą keliantį išgyvenimo filmą kai, pagrindinei herojai susidūrus su gelbėjimo tarnybų apatija, ji tampančia vieninteliu žmogumi, galinčiu padėti kartu su sudužusiu laivu skęstantiems pabėgėliams. Mitologinės graikų upės tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio vardu pavadintam meniniam filmui pavyksta vos per žingsnį nutolti nuo dokumentikos žanro, šį efektą pasiekiant 90% veiksmo perkeliant į atvirą jūrą bei vienu iš pagrindinių aktorių pasirenkant Gedion Oduor Wekesa, į Europą atvykusį iš Nairobio lūšnynų (ir jau laukiamo dviejose Hollywood produkcijose). Anot filmo režisieriaus, protagonistės rolė buvo skirta vokiečių aktorei Susane Wollf, nes, priešingu atveju, Styx taptų 90-tųjų filmu su Bruce Willis. Kūrėjui taip pat itin reikšmingas po peržiūros žiūrovams kylantis noras diskutuoti – galbūt tai gali paskatinti užmegzti ne faktais, o emocijomis paremtą dialogą bei padėti atsakyti į klausimą, ką dabartyje reiškia būti geru krikščioniu, musulmonu ar ateistu?
Režisierės Mila Turajlic mama Srbijanka – buvusi elektros inžinerijos profesorė Belgrado universitete, serbams geriau pažįstama kaip politinė aktyvistė, sugriuvus Jugoslavijai kovojusi prieš nacionalistinę šalies valdžią. Taip pat ji – ir puiki oratorė, kurios kalbas filme, surinktame ne tik iš režisierės užfiksuotos medžiagos, bet ir archyvinių vaizdo įrašų, galės išgirsti ir Lietuvos žiūrovai. Vis dėlto pagrindinė The Other Side of Everything siužeto linija – butas, kuriame užaugo ir Srbjanka, ir Mila. Kai režisierės mama dar buvo vaikas, komunistinis šalies režimas jį padalino į dvi dalis, įkėlė dar vieną šeimą ir užrakino juos skyrusias duris. Kai po beveik 70-ties metų durys pagaliau atidaromos, jos tampa įvadu į sudėtingą suskilusios šalies istoriją. Režisierę itin nustebino filmo priėmimas jos gimtojoje šalyje – didžiąja auditorijos dalį sudarė paaugliai, manantys, jog negali pasitikėti tėvų pasakojimais apie praeitį. Skęstant šiame neaprėpiamame naratyvų kiekyje, Mila atkreipia dėmesį ir į nykstantį pasakojimą apie vieningą Europą bei bandymą būtajame laike surasti ženklus, nulėmusius Jugoslavijos – šalies, nugrimzdusios į dešimtmetį trukusį karą – pabaigą.
Galvodama apie epilogą netyčia prisimenu Joną Meką
Pabaigai noriu trumpam pasiskolinti amerikietiškojo avangardo krikštatėvio Jono Meko žodžius – ateityje civilizacija išnyks, nes klausėsi savo politikų, o ne poetų. Todėl kviečiu klausyti tik poetiškų politikų ir būtinai išgirsti tai, ką apie politiką Jums nori pasakyti trys kino poetai su filmais Woman at War, Styx ir The Other Side of Evrything, šiais metais tapę Lux Filmų Prizo finalistais.
Nemokami filmų seansai Lietuvoje organizuojami jau 2019 m. sausį.