VDR 1989-ųjų rudenį. Į provincijos teatrą sezono pradžioje atvyksta jaunas režisierius, ketinantis statyti S. Becketto „Belaukiant Godo“. Jis entuziastingai imasi darbo ir stengiasi nepasiduoti nusivylimo nuotaikoms, vyraujančioms teatre. Jaunas režisierius siekia perteikti politinės situacijos ir pjesės atmosferos panašumus, naujų įvykių, pakeisiančių gyvenimą, laukimą.