Sūnus lanko motiną, kuri serga Alzheimerio liga, bet iš paskutiniųjų stengiasi tapyti taip, kaip anksčiau. Jie nusprendžia tapyti kartu. Žiūrovas pakviečiamas į kelionę tarp vaizduotės ir dokumentikos, tarp praeities ir dabarties, tarp paveikslų, eskizų ir kasdienio gyvenimo vaizdų. Šioje motinos ir sūnaus kelionėje jų bendra, tačiau giliai užmarštin nugrimzdusi šeimos istorija ir jausmai sugrįžta. Čia gimsta žmonių santykių paradoksas: pakliuvę į ligos gniaužtus mes suartėjame, bet liga atima žodžius, taigi ir susikalbėjimo galimybę. Vis dėlto mums lieka vaizdai…