1990-ųjų ruduo, Madridas. Tapytojas Antonio Lópezas García diena iš dienos tapo sirpstantį svarainio medį savo sode, tapusiame jo darbo studija. „Visa visata sutelpa viename medyje“, – yra sakęs menininkas, kūryboje vis sugrįžtantis prie svarainio temos, tačiau šįsyk drobėje jis mėgina atvaizduoti saulės spindulius, mirgančius tarp medžio lapų. Jam, smulkmeniškam realistui, užduotis pagauti šviesą pasirodo esanti beveik neįmanoma. Tapytojas, stebimas kamerų, ramiai ir kantriai taikosi prie nepastovios saulės, prasto oro ir nepaliaujamai bėgančio laiko, pastebimo iš šakų, svyrančių nuo vis sunkesnių svarainių. Atėjus žiemai, sunokę vaisiai padeda tašką tapytojo paveikslui nukrisdami ant žemės.
Šis dienoraštį primenantis filmas sukurtas be profesionalių aktorių, numatyto biudžeto ar scenarijaus. Kažkur tarp fikcijos ir dokumentikos, filmas tyrinėja kūrybinio proceso paslaptį ir fiksuoja menininko akistatą su laiku – nokstantys svarainiai liudija ir paties tapytojo gyvenimo saulėlydį.
Tai trečiasis ispanų režisieriaus Victoro Erice’s, lyginamo su amerikiečiu Terrence’u Malicku, darbas. „Svarainio saulė“ pelnė pagrindinį Žiuri ir Kritikų apdovanojimus Kanų kino festivalyje, o „TIFF sinematekos“ programoje buvo išrinktas geriausiu dešimtmečio filmu. N-13
11 d. filmą pristatys menininkė Aistė Kisarauskaitė.
18 d. filmą pristatys kino kritikė Izolda Keidošiūtė.
10.25 d. ir 11.01 d. filmą pristatys kino kritikė Monika Gimbutaitė.