Senovės Egipto hieroglifas „sr“ reiškia „žirafa“. Šio unikalaus gyvūno motyvas susieja viso pasaulio žmonijos istoriją, mitus, pasakas ir santykio su gamta kismą nuo piešinių urvuose ir pirmųjų rašytinių šaltinių iki šių dienų zoologijos sodų. Netikėtą, vizualią ir kartais švelniai pašaipią režisierės Lea’os Hartlaub esė sudaro 16 epizodų iš 30 skirtingų vietų: nuo salos Ramiajame vandenyne iki keramikos fabriko Pekine ar skaityklos Niujorke. N-13
„Savo ilgu kaklu žirafa pasiekia ne tik lapus medžių viršūnėse, bet ir virš kitų gyvūnų aukštai galvą iškėlusio žmogaus vaizduotę. Nuostabu atrasti, kaip šis egzotizuojamas ir simplifikuotu Afrikos simboliu tapęs gyvūnas įvairiais pavidalais pasiekė tolimiausius pasaulio kampelius. Pasakodama apie žirafos vietą žmonių pasaulyje režisierė paliečia kolonializmo, apropriacijos, galios pozicijų bei egzotizavimo temas, gilinasi į išankstines nuostatas ir leidžia pajusti, kad dar daug sluoksnių glūdi tame, ką manome žinantys. Tūkstantmečius istorijos apimantis vizualus epas su vis į kadrą galvą įkišančia žirafa sukelia minčių apie tai, kas dar sieja mus visus išsibarsčiusius po pasaulį, ir koks gyvūnas yra pats žmogus.“ (Ignė Smilingytė)
Apie programą Taip toliau: GYVŪNO ŽVILGSNIU.
Gyvūnai kino ekrane pasirodo nuo pat judančių vaizdų istorijos pradžios, tačiau pastaruoju metu kuriama vis daugiau filmų, kuriuose siekiama ne tik apmąstyti žmogaus santykį su jais, bet ir sukurti naują, kitokį jautrumą. Pasitelkdami skirtingas raiškos priemones, kino kūrėjai bando keisti tradicinės gyvūnų reprezentacijos taktikas, kurias įprastai diktuoja žmogaus priimta galios pozicija jų atžvilgiu. Į programą atrinkti naujausi Lietuvoje nerodyti tokių pastangų pavyzdžiai: Kanų kino festivalyje pristatytas Andrea’os Arnold filmas „Karvė“ (2021), šiemet Berlinalėje apdovanotas Nelsono Carlos de Los Santos Arias filmas „Pepė“ (2024) bei „sr“ (2024, rež. Lea Hartlaub) iš Roterdamo kino festivalio. Programoje – dar du filmai, kurie užima ypatingą vietą kino istorijoje – Roberto Bressono „Baltazaras“ (1966), dažnai įvardinamas kaip esminis posūkis gyvūnų vaizdavime, paverčiant jį pilnaverčiu personažu, ir Billo Violos „Nežinau, į ką esu panašus“ (1986), išsiskiriantis pastanga įsigilinti į mūsų bendrą gyvūnišką sąmonę. Dialogus su trumpametražiais filmais programoje megs ir du lietuvių kino kūrėjų, Aistės Žegulytės ir Rugilės Barzdžiukaitės, filmai, kurie įsilieja į šią tendenciją ir pasiūlo naujas perspektyvas.
Begemotas, karvė, žirafa, kupranugaris, kormoranai, šikšnosparniai, šunys ir kiti gyvūnai užpildys Skalvijos kino ekraną savo žvilgsniais ar balsais, ir suteiks žiūrovams galimybę bent trumpam pakeisti perspektyvą.