Rūgštus miškas
Rež. Rugilė Barzdžiukaitė \ Dokumentika \ Lietuva \ 2018 \ 1.03
Pabandykite įsivaizduoti turistų traukos vietą, į kurią plūstama pamatyti mirusio miško. Čia žmonės tampa ne tik stebėtojais, bet ir stebimaisiais – į juos žiūri ir jų klausosi dideli juodi paukščiai. Miškas kai kuriems lankytojams primena atominės katastrofos padarinius, kiti prisimena kino režisieriaus A. Hitchcocko filmą „Paukščiai“. Žmonių reakcija į šią aplinką yra tokia pati daugiasluoksnė, kaip ir neįtikėtina paties miško istorija.
Magnifica: pasyvi įsibrovėlė
Magnifica: Passive Intruder
Rež. Ville Koskinen \ Dokumentika \ Suomija \ 2024 \ liet., angl. subt. \ 0.20
Šis trumpametražis filmas pasakoja apie atostogautojų suomių vasarnamiuose ir nekviesto svečio, vardu Pectinatella Magnifica, koegzistavimą. Ramiu gyvenimu besimėgaujančiai vidurinei klasei į jų saugią ir pažįstamą aplinką įsiveržę žali ir gleivingi gniužulai sukelia nepatogius jausmus. Kai kurie reaguoja su nuostaba ir bando sunaikinti keistą būtybę, tačiau kiti nesileidžia veikiami išankstinio nusistatymo.
„Šių dviejų filmų dialogas kviečia iš šono pastebėti žmonių reakcijas į jiems mažiau pažįstamus paukščius ir kitas gyvybės formas. Abiems filmams nestinga humoro, o taip pat aštraus kritinio žvilgsnio, apmąstančio aktualias ekologines temas.“ (Mantė Valiūnaitė)
Apie programą Taip toliau: GYVŪNO ŽVILGSNIU.
Gyvūnai kino ekrane pasirodo nuo pat judančių vaizdų istorijos pradžios, tačiau pastaruoju metu kuriama vis daugiau filmų, kuriuose siekiama ne tik apmąstyti žmogaus santykį su jais, bet ir sukurti naują, kitokį jautrumą. Pasitelkdami skirtingas raiškos priemones, kino kūrėjai bando keisti tradicinės gyvūnų reprezentacijos taktikas, kurias įprastai diktuoja žmogaus priimta galios pozicija jų atžvilgiu. Į programą atrinkti naujausi Lietuvoje nerodyti tokių pastangų pavyzdžiai: Kanų kino festivalyje pristatytas Andrea’os Arnold filmas „Karvė“ (2021), šiemet Berlinalėje apdovanotas Nelsono Carlos de Los Santos Arias filmas „Pepė“ (2024) bei „sr“ (2024, rež. Lea Hartlaub) iš Roterdamo kino festivalio. Programoje – dar du filmai, kurie užima ypatingą vietą kino istorijoje – Roberto Bressono „Baltazaras“ (1966), dažnai įvardinamas kaip esminis posūkis gyvūnų vaizdavime, paverčiant jį pilnaverčiu personažu, ir Billo Violos „Nežinau, į ką esu panašus“ (1986), išsiskiriantis pastanga įsigilinti į mūsų bendrą gyvūnišką sąmonę. Dialogus su trumpametražiais filmais programoje megs ir du lietuvių kino kūrėjų, Aistės Žegulytės ir Rugilės Barzdžiukaitės, filmai, kurie įsilieja į šią tendenciją ir pasiūlo naujas perspektyvas.
Begemotas, karvė, žirafa, kupranugaris, kormoranai, šikšnosparniai, šunys ir kiti gyvūnai užpildys Skalvijos kino ekraną savo žvilgsniais ar balsais, ir suteiks žiūrovams galimybę bent trumpam pakeisti perspektyvą.