„Ketverių stotingų kaimo brolių Lokių tėvas, tuojau po karo apsiėmęs būti kaimo tarybos pirmininku, naktį užsibuvo darbe, ir jį nušovė. Lietuvos kaimas kraujuoja. Broliai, palaikomi iš apskrities atvykusio partinio sekretoriaus, prievarta paskiria į vakuojančią vietą kurčnebylio batsiuvio sūnų Vaitkų. Šis bando būti „savas“ […] ir patriotams, ir raudoniesiems. Vyriausias Lokys – Bronius kviečia valstiečius į žūtbūtinį mūšį, tačiau didelio entuziazmo nesusilaukia […]. Vis dėlto išankstinis grupuočių susirėmimas, tarsi kokia repeticija, įvyksta malūne. Tai nieko neišsprendžia iš esmės.“ (Saulius Macaitis)
„Mūsų filmas ne apie tuos, kurie žudė, ne apie tuos, kurie buvo šalia kovos, užsisklendę laukė jos baigmės, troško išlikti, o ne kovoti. Jis skirtas tiems, kurie žuvo, tiems, kurie kovojo. Kovojo už teisę gyventi ir mylėti, už teisę svajoti ir vadintis žmogumi.“ (V. Žalakevičiaus mintys kuriant filmą, „Tiesa“, 1965 m. spalio 11 d., iš straipsnio „Ir niekas nenorėjo mirti“) (N-13)
Įėjimas su nemokamais bilietais.