Jaunas žurnalistas Viljamas Blumas jau trejus metus nebendrauja su tėvu Edvardu Blumu, tačiau sužinojęs, kad jis sunkiai serga, grįžta namo. Vaikystėje Viljamas šventai tikėjo tėvo pasakojimais, kurie jam nutikę vaikystėje. Tėvas mėgdavo prisiminti, kaip jis nepabijojęs raganos su stikline akim, draugystę su milžinu Karlu, tapusiu miestelio garbės piliečiu, pasakodavo apie keistuolį poetą Vinslou, gyvenusį stebuklingame kaimelyje, apie darbą cirke, kuriam vadovavo pusiau vilkolakis Amosas. Šios ir daug kitų istorijų tada Viljamui gniaužė kvapą, dabar atrodo vien tėvo fantazijos. Tačiau, ar įmanoma atrasti ribą, kur baigiasi fantazija ir prasideda tikrovė? Ar įmanoma iš naujo pažinti tėvą?