Šis filmas – pietiniuose Kazachstano kalnuose įsikūrusio klajoklio piemens ir jo šeimos portretas. Kasdienybės akimirkos – kaip vaikas iš paskutiniųjų stengiasi neužmigti ir pabaigti dubenėlį grietinės, o kupranugariui kišeniniu peiliuku praduriama nosis – skleidžiasi užburiančiame kino pasakojime apie gyvenimą rūsčiose stepėse. Filmą per tris mėnesius nufilmavo keturi operatoriai; ekrane plačius neaprėpiamus vėjo nugairintų stepių tolius keičia jaukios buitinės scenos: karvės galva užstringa pieno bidone, o moteris dirvoje kepa duoną. „Laimė“ – tai etnografinė poema ir odė gyvenimui.
______________________________
Filme matome užkampyje gyvenančios pensininkų bendruomenės kiekvienos savaitės ritualą: visi drauge porą valandų stumia į kaimą duonos prikrautą vagonėlį. Režisierius stebi, kaip senyvo amžiaus žmonės iš paskutinių jėgų atlieka varginantį žygdarbį, o pasiekę kaimelio parduotuvę dalijasi skurdžiais duonos daviniais. Jautrus tiek žmonėms, tiek kraštovaizdžiui, Dvorcevojus įamžina kaimo ožkas ir mažų šunyčių vadą gūdžiame kaimo ir senatvės fone.