Šiame sunkiai į vieno žanro rėmus įspraudžiamame filme pasakojama apie Šarlotę, kuri, sužinojusi apie paslaptingą motinos žmogžudystę, ryžtasi grįžti į gimtąjį miestelį. Mergina siekia išsiaiškinti motinos mirtį gaubiančią paslaptį. Policijos pareigūnai bylą tiria vangiai, nepadeda ir miestelio vadovai. Šarlotė įsiklauso į seno namo garsus, įrašinėja juos, klausosi mamos balso įrašų – pamažu išgirsta su dabarties garsais ir triukšmais sumišusius praeities balsus. Paslaptis pamažu atsiveria.
Anot režisierės, “filmas bando rodyti nematoma ir įgarsinti negirdima. Filmas yra apie tai, ką palieka išėję, kaip sunku įvertinti dabartį, nes tai, ką praradome, suprantame per vėlai.“ Jame rutuliojasi dvi istorijos: viena – intymi, vidinė, kita – kriminalinė. Jos susipina tarpusavyje ir viena kitą papildo.
„Laiko garsų“ pasaulinė premjera įvyko Tarptautiniame Los Andželo filmų festivalyje (JAV). Vėliau Santa Barbaros filmų festivalyje (JAV) A. Kavaitės debiutinis darbas pelnė „Gold Vision“ apdovanojimą už naują viziją kine, o Monterėjaus filmų festivalyje (Meksika) pelnė Specialųjį žiuri prizą.