Nesiekiant šokiruoti, nepateikinėjant apibendrinančių išvadų, filme pasakojama mažame Irano kaimelyje gyvenančios poligaminės šeimos istorija. Moterys pasakoja, kaip viena po kitos atėjo į šeimą, apie tarpusavio santykius, atskleidžiamas jų vyro mąstymas bei požiūris į žmonas ir tokią šeimą. Keturios moterys tai rungiasi tarpusavyje, tai rezga bendrus sąmokslus, todėl keistas Muhamedo, keturių jo žmonų ir būrio vaikų gyvenimas kartais atrodo komiškas, o kartais liūdnas. Režisierė fiksuoja įvairias šeimos kasdienybės akimirkas – kone idilišką iškylą, į kurią, susėdusi į nemažą autobusą, vyksta visa šeima, prislopintus dviejų žmonų pasišnibždėjimus apie pastarąjį kartą, kai buvo primuštos, aštrialiežuvės senutės motinos pamąstymus, poilsio akimirkas, kai vyras grįžta pas vieną iš moterų, jų darbus.