Viename Vilniaus senamiesčio kiemų vasaros dienas nuo ryto iki vakaro leidžia vaikai. Ir nors atrodo, kad jie paprasčiausiai smagiai, lengvabūdiškai žaidžia, tačiau jų žaidimuose pirmą kartą susimąstoma, kas yra draugystė, kitoniškumas ir kas yra tiesa. Vienas mėgstamiausių jų žaidimų – „Gražuolė“. Tame kieme gyvenančiai mergaičiukei Ingai jis ypač patinka. Būtent tada, sukdamasi rato viduryje, o draugams sakant jai skirtus gražius žodžius, Inga pasijunta graži. Tačiau kartą vienas berniukas jai išrėžia kitokius žodžius. Nors Ingą tai sužeidžia, tačiau ji tiki, kad grožį galima sukurti. (N-7)
„Anuomet „Gražuolė“ buvo ir gausiai giriama, ir peikiama už nesuvokiamus dalykus, pavyzdžiui, „miglotą koncepciją“. […] Bet šiandien realiau pastebi ir scenarijaus baltus siūlus […] Vis dėlto juostą gelbsti jauki, deja, griaunamo senamiesčio atmosfera, režisieriaus tikėjimas mažųjų personažų dramų tikrumu, o pirmiausia – jo rasta unikali Inga Mickytė. (Saulius Macaitis, www.lfc.lt)
Lietuvos kino centras 2014 m. įsigijęs 9 pozityvinių kino juostų analogines kopijas tęsia savo užmojį jas restauruoti ir suskaitmeninti. Prieš metus visuomenei jau buvo pristatyta suskaitmeninta Vytauto Žalakevičiaus juosta „Niekas nenorėjo mirti“. Antrasis filmas – restauruotas ir suskaitmenintas – Arūno Žebriūno „Gražuolė“.
Įėjimas nemokamas.