1940 m. vasarą Italijos armijos sanitarinis būrys įsikuria Sormane – oazėje, kažkur Libijos dykumoje. Karo veiksmai labiau primena iliuziją, nei šiurpią tikrovę. Stovykloje visi atsipalaidavę: vyriausiasis vadas leidžia laiką rašydamas aistringus meilės laiškus savo jaunai žmonai, o čia jau seniau įsikūręs italas vienuolis suburia karius teikti medicininę pagalbą vargstantiems vietos žmonėms. Žinia apie jų sugebėjimus ir paslaugumą greit pasklinda ir karo misija virsta humanitarine. Tačiau karo Šiaurės Afrikoje padėtis staiga pasikeičia ir Sormano stovyklą užtvindo iš pradžių bėgantys kareiviai, o paskui nuo anglų armijos besislepiantys sužeistieji. Karininkai ir kareiviai pirmą kartą susiduria su karo realybe.