Filme matome užkampyje gyvenančios pensininkų bendruomenės kiekvienos savaitės ritualą: visi drauge porą valandų stumia į kaimą duonos prikrautą vagonėlį. Režisierius stebi, kaip senyvo amžiaus žmonės iš paskutinių jėgų atlieka varginantį žygdarbį, o pasiekę kaimelio parduotuvę dalijasi skurdžiais duonos daviniais. Jautrus tiek žmonėms, tiek kraštovaizdžiui, Dvorcevojus įamžina kaimo ožkas ir mažų šunyčių vadą gūdžiame kaimo ir senatvės fone.