Trečiojoje programoje antropologiškas Cecilios Mangini žvilgsnis atsigręžia į Italijos miestus ir jų gyventojus: fiksuoja, kaip Brindizį veikia industrializacija, kuria kinematografinį Florencijos portretą, kurį lydi rašytojo neorealisto Vasco Pratolini tekstas, o Romos priemiesčių jaunimui balsą suteikia Pieras Paolo Pasolini. Įvairus filmų stilius – nuo nepaprastai jautraus ir lakoniško iki atvirai ironiško – atskleidžia režisierės talentą ir poziciją eutanazijos, žmonių išnaudojimo ir vartotojiškumo klausimais. N-13
Cecilia Mangini (1927–2021) yra laikoma pirmąja dokumentinio kino režisiere moterimi Italijoje. Ji yra ir iki šiol svarbi Italijos kino kultūros dalis. XX a. 5 deš. pradėjusiai kurti Mangini rūpėjo keli teminiai laukai – miestų modernėjimas, industrializacijos keičiama visuomenė ir moterų statusas joje; gryna ir nenugludinta vaikystės patirtis; skurdžios, izoliuotos Apulijos regiono bendruomenės ir archajiškų ritualų persmelkta jų kasdienybė. VDFF pristatomos trys trumpo metro filmų programos, kuriose atsiskleidžia atidus, empatiškas ir ištikimas žvilgsnis į užmirštus Italijos žmones ir kova už jų balsą.
Šioje programoje Mangini atsuka žvilgsnį į miestus, tyrinėja jų architektūrą, stebi juose gyvenančius jaunus žmones. Gražiai nufilmuotuose, greito tempo filmuose režisierė kelia klausimus apie vartotojišką miesto kultūrą, klasių skirtumus ir atsiskleidžia kaip tikra trumpo metro dokumentikos meistrė. (Ona Kotryna Dikavičiūtė)
Trumpas Cecilios Mangini kūrybos pristatymas. Jį paruošė su Mangini dirbęs fotografas ir režisierius Paolo Pisanelli.