Į šią programą atrinkti Cecilios Mangini, jos sutuoktinio Lino Del Fros ir Gianfranco Mingozzi ankstyvosios kūrybos filmai, kuriuose skleidžiasi 6–7 dešimtmetyje Italijos dokumentalistus dominusios temos ir problemos. Šiems kairiųjų pažiūrų kūrėjams buvo svarbu fiksuoti ir perteikti paprastų Pietų Italijos žmonių kasdienybę, persmelktą mitinio mąstymo ir ritualų, lydėjusių svarbiausius gyvenimo įvykius: santuoką, darbą, ligą ir mirtį. Tad meilę merginai vaikinas privalo įrodyti nešdamas didelį baslį, norint derlingų metų reikia suvaidinti ožkos nugalabijimą, voro įkandimas gydomas šokiu ir muzika, o mirtis palydima raudomis. N-13
Cecilia Mangini (1927–2021) yra laikoma pirmąja dokumentinio kino režisiere moterimi Italijoje. Ji yra ir iki šiol svarbi Italijos kino kultūros dalis. XX a. 5 deš. pradėjusiai kurti Mangini rūpėjo keli teminiai laukai – miestų modernėjimas, industrializacijos keičiama visuomenė ir moterų statusas joje; gryna ir nenugludinta vaikystės patirtis; skurdžios, izoliuotos Apulijos regiono bendruomenės ir archajiškų ritualų persmelkta jų kasdienybė. VDFF pristatomos trys trumpo metro filmų programos, kuriose atsiskleidžia atidus, empatiškas ir ištikimas žvilgsnis į užmirštus Italijos žmones ir kova už jų balsą.
Pirmojoje trumpo metro filmų programoje Mangini susitinka su Lino del Fros ir Gianfranco Mingozzi, kurie, taip pat kaip ir ji, fiksuoja nykstančius Pietų Italijos religinius ir magiškus ritualus. Nutrūkusios tradicijos galiausiai tapo viena iš kaimo bendruomenių iširimo ir vidinės Italijos migracijos priežasčių. Tai, ką matome šiuose filmuose, galima pavadinti nacionalinio Italijos charakterio archeologija. (Ona Kotryna Dikavičiūtė)
Trumpas Cecilios Mangini kūrybos pristatymas. Jį paruošė su Mangini dirbęs fotografas ir režisierius Paolo Pisanelli.