1966 m. kino klasikos šedevras apie asilo Baltazaro gyvenimą. Jo autorius, Robertas Bressonas, garsėjo estetiškai išgrynintais ir giliai dvasinius bei etinius klausimus svarstančiais filmais. Baltazaras keliauja per skirtingų šeimininkų rankas. Vienos jį glosto, kitos skriaudžia, bet visų jų motyvacija lieka vienodai neaiški. Ilgainiui ima ryškėti paralelė tarp jo ir jo pirmosios šeimininkės, Mari, likimo. Asilas Baltazaras – atpirkimo gyvulys, kenčiantis už žmonių nuodėmes, tačiau garbingai sutinkantis savo lemtį. Netradicinis Bressono požiūris į kompoziciją, garsą bei pasakojimą šią, iš pažiūros paprastą, istoriją pakylėja iki jaudinančios parabolės apie tyrumą ir transcendenciją.
„Bet kokia kino programa užklausianti kino galimybes narstyti gyvūnų egzistencijos temą neapsieina be „Baltazaro“, nes tai kertinis kūrinys parodęs, ką pasakojimui suteikia žmogiškosios perspektyvos praplėtimas. Tai neabejotinai ir keisčiausias Bressono filmas, kurio nejauka kyla iš to, kad į žmones ir jų elgesį žvelgiama tarsi iš šono, gyvūno akimis. Atspindėjus jose tiek žmonių įvairovę, tiek visuomenės normas, priartėjama prie neišvengiamų būties klausimų, kuriuos sau beveik sakrališkame seanse vis naujai kelia besikeičiančios žiūrovų kartos.“ (Aistė Račaitytė)
Apie programą Taip toliau: GYVŪNO ŽVILGSNIU.
Gyvūnai kino ekrane pasirodo nuo pat judančių vaizdų istorijos pradžios, tačiau pastaruoju metu kuriama vis daugiau filmų, kuriuose siekiama ne tik apmąstyti žmogaus santykį su jais, bet ir sukurti naują, kitokį jautrumą. Pasitelkdami skirtingas raiškos priemones, kino kūrėjai bando keisti tradicinės gyvūnų reprezentacijos taktikas, kurias įprastai diktuoja žmogaus priimta galios pozicija jų atžvilgiu. Į programą atrinkti naujausi Lietuvoje nerodyti tokių pastangų pavyzdžiai: Kanų kino festivalyje pristatytas Andrea’os Arnold filmas „Karvė“ (2021), šiemet Berlinalėje apdovanotas Nelsono Carlos de Los Santos Arias filmas „Pepė“ (2024) bei „sr“ (2024, rež. Lea Hartlaub) iš Roterdamo kino festivalio. Programoje – dar du filmai, kurie užima ypatingą vietą kino istorijoje – Roberto Bressono „Baltazaras“ (1966), dažnai įvardinamas kaip esminis posūkis gyvūnų vaizdavime, paverčiant jį pilnaverčiu personažu, ir Billo Violos „Nežinau, į ką esu panašus“ (1986), išsiskiriantis pastanga įsigilinti į mūsų bendrą gyvūnišką sąmonę. Dialogus su trumpametražiais filmais programoje megs ir du lietuvių kino kūrėjų, Aistės Žegulytės ir Rugilės Barzdžiukaitės, filmai, kurie įsilieja į šią tendenciją ir pasiūlo naujas perspektyvas.
Begemotas, karvė, žirafa, kupranugaris, kormoranai, šikšnosparniai, šunys ir kiti gyvūnai užpildys Skalvijos kino ekraną savo žvilgsniais ar balsais, ir suteiks žiūrovams galimybę bent trumpam pakeisti perspektyvą.