Filme pasakojama Anos Politkovskajos (1958–2006), Rusijos žurnalistės, rašiusios apie žmogaus teisių pažeidimus bei kankinimus, neteisėtus Rusijos kareivių veiksmus Čečėnijoje, padėjusios žuvusių karių motinoms, įkaitų dramos Maskvos teatre „Nord Ost“, Beslano tragedijos aukų artimiesiems, gyvenimo istorija. Ji teigė, jog žurnalisto pareiga – rašyti apie tai, ką jis mato tikrovėje. 2006 m. spalio 17 d. A. Politkovskaja buvo nužudyta dviem šūviais į galvą savo namų Maskvoje lifte.
Filme jungiamos ištraukos iš interviu su ja, filmuoti epizodai iš Čečėnijos, citatos iš jos rašinių, pasigirsta jos mintys, rodomi vaizdai, kuriuos matė ji, žmonės, apie kuriuos ji galvojo. Paskutiniuosius septynerius metus ji jautėsi labai vieniša, tačiau negalėjo liautis dirbusi savo darbo ir vėl vykdavo į Čečėniją, į Beslaną ar dar kažin kur. Apie A. Politkovskajos veiklą tuos septynerius metus, jos vienatvę ir baimes pasakoja trys su ja dirbusios moterys: Galina Musalijeva, „Novaja gazeta“ žurnalistė, Lidija Jusupova – teisininkė iš Grozno, daugelį metų padedanti ieškantiems dingusių žmonių Čečėnijoje, bei Svetlana Ganuškina, padedanti imigrantams bei pabėgėliams iš buvusių Sovietų Sąjungos šalių. Filme taip pat pateikiamas interviu su Viačeslavu Izmailovu, buvusiu A.Politkovskajos kolega, tiriančiu jos žmogžudystės bylą.